Sofija
Su Sofija Grucova susipažinau 1978-ųjų birželį, kai trylikos atėjau į Vilniaus „Žalgirio“ irklavimo bazę Neries ir Vilnelės santakoje. Tiesą sakant, susipažinau ne su pačia trenere Grucova, o greičiau su jos įvaizdžiu, kai mano trenerės Stasės Dragūnienės vyresnės auklėtinės nuo pirmos treniruočių dienos stengėsi mane „įvesti“ į bazės gyvenimą aiškindamos, kokie žmonės zuja aplinkui. „Ten „grucovaitės“, – rodė akimis į būrelį merginų. Tai skambėjo ir pagarbiai, ir truputį pavydžiai, lyg kokio elitinio ratelio pavadinimas. Bent aš taip išgirdau, ir nuo tada į „grucovaites“ žiūrėjau su slaptu pasigėrėjimu, o kai gyvai pamačiau trenerę Grucovą, pasitempdavau ir netgi prisibijodavau. Trenerė visuomet buvo santūri ir nedaugžodžiavo, todėl man panėšėjo į griežtoką mokytoją. Mūsų ir „grucovaičių“ keliai susikirsdavo retai, nes Grucovos merginų grupė buvo keleriais metais vyresnė, mums net vienose varžybose netekdavo startuoti, ir stovyklos vyko atskirai.
Žaviuosi ir dabar, matydama, kaip jos buvusios auklėtinės, dauguma įžengusios į septintą dešimtį, šiltai bendrauja su savo trenere – laukia jos atvykstant į meistrų (veteranų) varžybas, klausosi patarimų, su jaunatvišku džiugesiu rodo savo iškovotus medalius, fotografuojasi, kaip jaunystėje pasivaržydamos dėl vietos atsistoti ar atsisėsti šalia, įsikibti trenerei į parankę. Iki šiol vadina ją antrąja mama, reiklia, bet labai rūpestinga. Tik trenerei merginos dėkingos už paskatinimą sugrįžti į meistrų irklavimą. 1997 grįžusi iš Liubeko (Vokietija), kur treniravo klubo komandą, Sofija savo pasakojimais įkvėpė jas vėl sėsti į valtį, rašė treniruočių planus, sekė rezultatus.
Man proga pažinti Sofiją Grucovą, kaip trenerę, pasitaikė 1983-aisias, praėjus penkeriems metams nuo mūsų pirmo susitikimo. LTSR rinktinė rengėsi didžiausioms metų varžyboms – TSRS tautų spartakiadai. Tai buvo kažkas panašaus į vienos šalies olimpines žaidynes – spartakiadoje vyko visų sporto šakų varžybos, kuriose rungėsi 15 sovietinių respublikų rinktinės ir, atskira komanda, TSRS rinktinė. Pasibaigus ilgam atrankinių varžybų etapui, patekau į porinės keturvietės sudėtį, ir Trakų „Žalgirio“ irklavimo bazėje prasidėjo parengiamoji stovykla. Įguloje buvo trijų trenerių auklėtinės ir nežinia kodėl viena iš mūsų atsisakė irkluoti, jei treniruos ne jos treneris. Praradome kelias dienas „ant kranto“, bandydamos įkalbėti komandos draugę sėsti į valtį, tačiau žemaitė nepasidavė. Sunerimę Lietuvos irklavimo federacijos vadovai sušaukė skubų vykdomojo komiteto susirinkimą, norėdami kuo greičiau išspręsti situaciją. Tuo metu buvau keturvietės yrininkė, todėl į susirinkimą iškvietė mane vieną, ir pagrindinis klausimas man buvo – ar ši įgula bus pakankamai stipri, išbraukus iš jos užsispyrėlę. Kad ir kaip norėjosi pamokyti maištininkę, pasakiau „ne“, nes komanda buvo tikrai gera, stipri ir labai nesinorėjo jos silpninti dėl vaikiškų kaprizų. Kaip supratau, federacijos sprendimas tuomet jau buvo paruoštas, nes čia pat man pristatė naują nepriklausomą įgulos trenerę Sofiją Grucovą. Aš pritariamai linktelėjau, bet kartu išsigandau – penkerius metus sklandęs trenerės įvaizdis žadėjo griežtą ir sunkų pasirengimo etapą. Turbūt tik man. Naujosios trenerės atsiradimas išsklaidė įtampą – komanda susivienijo, vėl susidraugavo, ir tas kelias vasaros savaites prisimenu su didžiule nostalgija. Susiformavo labai stipri ir labai draugiška Lietuvos akademinio irklavimo rinktinė, apimta vienybės jausmo, pagarbos vienų kitiems, bendro tikslo būti geriausiems TSRS. Ir nors tai ne šitos knygos tema, bet iš tos rinktinės vėliau susikūrė bene septynios irkluotojų šeimos.
Trenerė buvo visai ne tokia, kokią įsivaizdavau. Nė karto iš jos neišgirdome jokio griežto žodžio. Jokio bereikalingo žodžio. Nebuvo jokių emocijų protrūkio ar pykčio. Nė karto negirdėjome Trenerės kalbant pakeltu balsu. Žinoma, pačios buvome drausmingos, nes, pasiekęs tokį lygį sporte (nors buvome dar labai jaunos – 18–20 metų; man tebuvo 18-a), jau sąmoningai suvoki, kad viskas, ką darai, tiesiogiai atsiliepia rezultatui. Nebuvo laiko ir noro pramogauti, ilgai vakaroti, kaip jaunių stovyklose. Netgi maudytis ežere karščiausiomis liepos dienomis (o vasara buvo tikrai karšta) negalėjome, kad neeikvotume energijos. Išskirtiniai trenerės bruožai – punktualumas ir tikslumas. Ji visuomet buvo pirmiau mūsų, o ir mes stengėmės niekada nevėluoti. Trenerė iš katerio kino kamera filmuodavo mūsų treniruotes, ir po dienos kitos (tiek trukdavo išryškinti juostą nuvežus į Vilnių) visos kartu, užtraukusios užuolaidas, žiūrėdavome burzgiančio projektoriaus rodomą vaizdą ant sienos, analizuodavome, paskui taisydavome klaidas. Federacijos vadovų akimis, nebuvome tarp geriausių įgulų rinktinėje, todėl net masažuotojo mums neskyrė – „nepretenduojate į medalius“. Trenerė Grucova darė ir šį darbą – po vakarinės treniruotės mus visas keturias gerą pusvalandį masažuodavo ant stalo savo kambaryje. Jei mums reikėjo parlėkti į Vilnių, ji vežė savo automobiliu, nes eiti iki Trakų geležinkelio stoties pėsčiomis, paskui grįžti į bazę, o dar valandą užtrukti pirmyn atgal važiuojant traukiniu buvo ne tik laiko, kurį galima skirti miegui, gaišimas, bet ir bereikalingas jėgų eikvojimas. Kartu ji taupė mūsų pinigus, kad neišleistume bilietams, o mes net nesusimąstėme, kad jai kainuoja degalai.
TSRS tautų spartakiada LTSR akademinio irklavimo rinktinei baigėsi įspūdinga komandine pergale – net 39 irkluotojai pasipuošė aukso, sidabro ar bronzos medaliais. Mūsų porinė keturvietė (aš, Rima Liutkaitytė, Asta Pažereckaitė (olimpinio prizininko Mindaugo Griškonio mama), Valda Paulauskaitė, Sandra Brazauskaitė ir vairininkė Aušra Gudeliūnaitė) iškovojome bronzos medalius, nusileidę tik TSRS rinktinei ir Rusijos komandai, ir nustebinome Lietuvos irklavimo federacijos vadovus, nes vienintelis žmogus, kuris mumis tikėjo, buvo trenerė Sofija Grucova. Nuo tos spartakiados tebepersekioja kaltės jausmas Trenerei. Po sėkmingo pasirodymo varžybose laimingos išlėkėme su savo vaikinais (aš – su būsimu vyru Aivaru) ir komandos draugais į Maskvos centrą švęsti medalių. Nepagalvojome, gal nežinojome, o ir nerūpėjo, kad Trenerė laukė mūsų visų su specialiai tam skirtu „Sovetskoe šampanskoe“. Kaip skaudu turėjo būti Trenerei, kad net nepadėkojome ir nepasidžiaugėme kartu, jog atvedė mus iki didžiausių šalies varžybų apdovanojimų tiltelio.
Kas slypi po Sofijos santūrumu, ramybe ir kartais, rodosi, šaltumu, sužinojau tik 2016 metais, kai paslapčiomis rašiau pirmąją knygą „Irklais pro spygliuotą tvorą“. Apsimesdama, kad renku medžiagą Irklavimo muziejui, o iš tiesų norėdama suprasti tų laikų akademinio irklavimo atmosferą, aplinkybes ir detales, aplankiau tiek 60-ųjų kartos irkluotojų, kiek tik sugebėjau rasti. Klausinėjau, kamantinėjau, rodžiau nuotraukas, varčiau jų fotoalbumus, susipirkau visus įmanomus irklavimo vaizdo įrašus iš Centrinio valstybės archyvo, stengiausi atgaivinti jų prisiminimus ir priversti kuo daugiau pasipasakoti. Įrašinėjau, klausiausi, susitikau antrą, o su kai kuriais ir trečią kartą. Sofijos Grucovos istorija, ilgai slėpta, nutylėta ir iškentėta, sujaudino iki skausmo, todėl dar nebaigusi pirmos knygos kūriau planus rašyti antrąją. Mano susikurtas trenerės Grucovos įvaizdis dužo. Praėjo laiko, kol Trenerė davė sutikimą rašyti jos istoriją. Suprantama, nes išgyvenimai buvo tokie skaudūs ir gilūs, kad tiesiog bijojo kelti juos iš užmaršties. Rankraštį Sofijai Grucovai atidaviau 2019 metų gegužės 1-ąją – per jos 80-ąjį gimtadienį.
2019-ųjų spalio pabaigoje, šios istorijos vedama, su vyru nukeliavau į Kanadą. Vėlinių dieną aplankėme Ignacijaus Grucos kapą ir namą Najagara Folse. Namas seniai parduotas kitiems savininkams. Apvažiavome Ontarijo ir Kvebeko provincijas – Torontą, Kvebeko miestą, Vilną, Monrealį ir jo olimpinę irklavimo bazę, olimpinį kaimelį.
Metų pabaigoje Sofija man paskambino ir pasakė sutinkanti leisti knygą net neperskaičiusi viso rankraščio, teisindamasi laiko stoka: „Aš tavim pasitikiu, leisk tokią, kokia yra, aš turbūt nebeperskaitysiu.“ Buvo sunku patikėti, kad neatsirastų laiko perskaityti 150 puslapių apie save. Bet tuomet aš viską supratau: „Trenere, Jūs turbūt bijote skaityti?“ – „Rimute, tu mane pagavai... Bijau...“
Sofija Grucova gimė 1939 m. gegužės 1 d. Varšuvoje.
TSRS sporto meistrė (1963), TSRS nusipelniusi sporto meistrė (1970), LTSR nusipelniusi trenerė (1985).
Pirmasis treneris – Jonas Pavilionis.
Dešimt kartų LTSR akademinio irklavimo čempionė (1957–1966) irkluojant vienvietę, porinę keturvietę, porinę keturvietę su vairininke ir porinę dvivietę.
Keturiskart TSRS čempionė (1967–1970), vicečempionė (1965) ir bronzos medalio laimėtoja (1963).
Dukart Europos čempionė: 1967 m. Viši (Prancūzijoje) ir 1969 m. Klagenfurte (VFR); sidabro (1966 m. Amsterdame, Olandijoje) ir bronzos (1968 m. Griunau, VDR) medalių laimėtoja.